Eisiu iš karto prie reikalo. “Politiškės” yra gulbiukas, mano akyse taip ir likęs bjauriuoju ančiuku. Nors vieną vasaros dieną mynėm per nediduką kabantį tiltą Grigiškėse ir matėm tų gulbiukų visą pulką, gardžiai kažką kramsnojančių srauniam upely. Visai mieli anie pasirodė. Tik pilkoki, dar šiek tiek nesubrendę ir ne visai pasiruošę savo puošnumu aplinkinius žavėti. Taip ir “Politiškės”. Žaidimas smagus, linksmas visai, pakvailiot šiek tiek norisi. Bet tų baltų gražių plunksnų trūksta.
Trumpai, keliais sakiniais, kas tai per žaidimas ir kaip jį žaist. Gana vėlyvas kokio antradienio rytas. Vidutinio dydžio miestelio ar rajono tarybos nariai renkasi į posėdį. Kas kavos atsineša, kas kokią bandelę čiaumoja, kas telefonu nepatenkintas zirzia. Nuotaika gal ir gera, bet stengiasi neparodyti, nes darbe rimtai reikia būti. Juk kiekvieną dieną tenka spręst pačius svarbiausius klausimus. Pirmininkas atsikrenkščia, skelia kokį labai seksistinį juokelį, skaitytą vakarykščiam laikrašty, apsimeta, kad jam labai rūpi sekretorės sudėliota darbotvarkė ir nieko ilgai nelaukdamas eina prie reikalo – projektų.
Politiškėse viskas sukasi apie projektus. Iš tikro tai apie pinigus, bet be projektų biudžetas taip ir liktų pūpsoti nepajudintas. O nepajudinus biudžeto, prabangus turtas tarybos narių rankose irgi neatsidurs. Todėl reikia siūlyt projektus. Tarybos pirmininkas išsirenka vieną iš žaidėjų, kuris pristato visiems pasirinktą projektą. Čia žaidimą turiu pagirti. Nors projekto pristatymas apsiriboja tik kortelės padėjimu ant stalo, bent jau mums bandant šį žaidimą visai pavyko įsijausti ir savo akimis pamatyti projektų vis labiau puošiamą mūsų miestelį. Nuo gražiai apgenėtų medžių (šalia vieno iš tarybos narių namų), iki vėjo parko ar visiškai nepelningos geležinkelio vėžės. Kad ir kiek kritikos būtų galima žaidimui pripaišyti, šarmo jam užteko per akis. Aišku, didžiąją dalį to šarmo susikūrėme patys, bet įrankius žaidimas visai neblogus įteikia. Ir tam nereikia nė kokio išskirtinio dizaino, nė įmantrių mechanizmų. Užtenka vieno ar dviejų taiklių sprendimų, kurie leistų žaidėjams savo ėjimus atlikti ne vien strategiškai, bet ir kūrybiškai.
Kalbant apie sprendimus, tai ant stalo atsidūrus projekto pasiūlymui, visi kiti tarybos nariai turi pasirinkti: prisidės prie to projekto ar ne. Žaidėjai ant stalo deda užverstas kortas, šiek tiek pasistumdo dėl būsimo raundo pirmininko posto ir galiausiai nusprendę, kad jau gana jiems įtaka ir pinigais švaistytis, nusprendžia pasuoti. Kai visi žaidėjai pasuoja, jų padėtos kortos atverčiamos ir nusprendžiamas projekto likimas. Panaudotos kortos reprezentuoja projektui skiriamas lėšas. Kai kurios lėšų prideda, kitos gali ir atimti. Jei tų atimančių daugiau – projektas neįvyksta. Nieko baisaus, jokios baudos negausi, kitos nelaimės didelės nenutinka. Tiesiog pinigų šį kartą nepasidalinsit. Jei projektas būna priimtas, tai surinktų lėšų suma skiriama iš miestelio biudžeto. Projektas įgyvendinamas, administratorius gauna už jį pergalės taškų, o visi atlikę pinigai padalinami projekto įgyvendinime dalyvavusiems žaidėjams (pradedant nuo administratoriaus, tad svarbu šitą šiltą vietelę kuo dažniau užimti – tai vienas iš kelių paprastų, bet įdomių žaismo sprendimų).
Pabaigus su projektais, laikas panaudoti uždirbtus pinigus. Kadangi mūsų miestelio tarybos nariai didele išmintimi nepasižymi, tai užuot savo santaupas kur protingai investavę, jie kaip mat prisiperka visokiausio turto. Tas turtas palieka didelį įspūdį kitiems panašiems veikėjams ir leidžia uždirbti prestižo (pergalės) taškų. Bet už jį taip pat reikia ir mokesčius mokėti. Tad žaisti reikia atsargiai, nes godumas gali gana greitai be prabangaus automobilio, jachtos ar net namų palikti. Gausi tada savo sunkiai užvargtą turtelį pusvelčiui kitam tarybos nariui parduoti, kad tik iš skolų išbristum. O dar blogiau, kad tas turtas žaidimo pabaigoj taškų vertas. Tad prarasti – dvigubai skaudu.
Žaidimas taip ir sukasi – projektai, perkamas ir parduodamas turtas, mokami mokesčiai, skaičiuojami pergalės taškai. Vienas rinkiminis ciklas, ketveri metai, prabėgti netrunka. Jam pasibaigus visi įvertina savo nuveiktus darbus ir pasižiūri, kuris daugiausia prestižo taškų surinko. Tas politikas ir laimi žaidimą. Nebent bet kuriuo metu visai ištuštėja miestelio biudžetas. Tuomet pats godžiausias žaidėjas tampa atpirkimo ožiu ir automatiškai pralaimi.
“Politiškės” yra neblogas žaidimas, kuris man visai nepatiko, nes turi vieną riebų minusą – savo temą. Net nekalbant apie nūdienos politines aktualijas, vien idėja būti tokiu smulkiu niekšeliu man atrodo atgrasi. Jeigu sugebi įsijausti į pašlemėko rolę, tai Politiškėse galėsi puikiai praleisti laiką. Man – nepavyko. Ir dėl to net šiek tiek gaila, nes kiekvienas projekto siūlymas dažniausiai tampa mini vaidmenų žaidimu, kuriame visi sėdintys prie stalo turi svarbių argumentų už ar prieš svarstomą idėją. Ir tie argumentai dažniausiai bus su žaidimu visiškai nesusiję. Tik su bendrai visų puoselėjimu miestelio įvaizdžiu. Na kaip “puoselėjimu”. Gal labiau puoselėjamom kišenėm. Kaip ten sako, kad ir vagia, bet bent kažką daro. Bet kuriuo atveju, tai ryškus žaidimo aspektas, kuris gali (pabrėžiu) visai neblogų diskusijų sugeneruoti. O svarbiausia (panašiai kaip to paties autoriaus “Marijampolėje”) – miestelis atgyja ir pradeda kvėpuoti, žaidėjų rankose, akyse ir iš jų idėjų gimsta unikali, kolektyviai išgalvota ir kuriama vieta.
Patys projektai visai smagūs, tad juos pristatyti ir bandyti įtikinti kitus prisidėti – visai žavu. Tik kiek mes žaidėm, įtikinti sunku nebūna. Turtas žaidime nėra pigus, tad kiekvienas galintis tiesti nagus į miestelio iždą (turintis tinkančių kortų), greičiausiai taip ir padarys. O jei prisidėti negali, tai tada reikia bet kuria kaina prigadint gyvenimą konkurentam, kad jie pinigėlių iš projekto neprisirinktų. Nes vieną kartą atsilikus, pasivyti kitų beveik neįmanoma. Ypač jei jie nėra akli ir sugeba viso biudžeto neištuštinti. Kas vis tiek gali nutikti, nes biudžetas tuštėja ne vien iš jo pinigėlius savo lipniais ir godžiais pirštukais graibstant. Žaidime yra vienas mechanizmas, kuris biudžetą gali ištuštinti kaip godus vaikas saldainių dėžutę Kalėdų rytą. Ir numatyti to nelabai gali. Tik priminsiu, kad ištuštėjus biudžetui įvyksta skandalas – visi pamato jūsų juodus darbus, o daugiausia taškų turintis žaidėjas tampa atpirkimo ožiu ir automatiškai pralaimi. Tad pirmauti žaidime beveik niekada neapsimoka. Iki pat pabaigos, kai reikia tą paskutinį gudrų žingsnį žengti. Dėl šito žaidimą taip pat galima pagirti – principas paprastas, bet įgyvendintas tikrai neblogai.
Bet grįžkime prie projektų ir žaidimo trūkumo, kuris tokias džiaugsmo juo akimirkas tuojau pat uždengia ir ištrinti bando. Kuo labiau išpūsi projekto kaštus, tuo daugiau biudžeto pinigų išsidalinsi. Bėda tik ta, kad man iš principo nepatinka graibstyti miesto biudžeto pinigus. Net ir žaidime. Net ir sarkastiškai. Tokiam žaidėjui kaip aš, žaidimas sulūžta vos prasidėjęs. Nors autoriai žaidime sujungė ne vieną gana intriguojantį mechanizmą, tačiau patys iš savęs jie yra gana nuobodūs ir sausi. Tam, kad veiktų – reikia nuoširdžiai norėti apgauti kitą žaidėją, pridalinti pažadų, kurių niekada nesilaikysi ir taip apsukti konkurentams galvas, kad šie pinigus ir pergalės taškus patys po kojom tau padėtų. Atrodytų, klasikinis blefo žaidimas, kodėl aš čia kabinėjuosi. Tokio tipo žaidimai man dažniausiai patinka ir net vilioja. Tik lygiai taip pat dažnai jie būna pastumti gerokai toliau nuo realaus gyvenimo. Kosminės ar fantastinės kovos, viduramžiai, abstraktūs žaidimai kauliukais ir panašiai. Politiškėse viskas per daug realu atrodo. Per daug artima, per daug pažįstama. Kritika čia ar komplimentas – spręsti kiekvienam.
Į Politiškes daugiau nekeliausiu. Aš. Tačiau tikrai nebandysiu sulaikyti nuo tos kelionės kitų. Žaidimas turi ką pasiūlyti tiems, kurie į jo temą gali pažvelgti šiek tiek atlaidžiau. Tai neblogas vakarėlio tipo žaidimas, pakankamai išmoningas ir gilus, kad norėtųsi antrą ir trečią partiją žaisti. Galiu tik palinkėti sėkmės atrandant vieniems kitus.
