Eisiu iš karto prie reikalo. “Politiškės” yra gulbiukas, mano akyse taip ir likęs bjauriuoju ančiuku. Nors vieną vasaros dieną mynėm per nediduką kabantį tiltą Grigiškėse ir matėm tų gulbiukų visą pulką, gardžiai kažką kramsnojančių srauniam upely. Visai mieli anie pasirodė.…
Atsimenu, kažkada būdamas vaikas kūriau savo stalo žaidimą. Eilinį kartą įsitaisęs ligoninės palatoj, sutikau ten keliais metais vyresnį ligoniuką, kuris nuobodžias valandas tarp procedūrų leido žaisdamas savadarbį Monopolį. Pora paklijuotų popieriaus lapų, tušinuku papaišyti laukeliai, ranka kirptos žaidimo kortelės, neaiškūs…
Dar nėra buvę, kad lietuviškas stalo žaidimas žadą atimtų. Nežavi manęs tautiečių kūryba, būsiu atviras ir prisipažinsiu iš karto. Nusistatymas? Žinoma. Kuo nors pagrįstas? Turbūt nelabai. Nėra jau mūsuose tie stalo žaidimai tokia invazinė rūšis. Kurti žmonės moka. Neminėsiu visokių…
