Kai kurie stalo žaidimai kainuoja žymiai per daug. Anksčiau mane žavėdavo milžiniškos, figūrėlių pilnos dėžės, kalnai žetonų ir visą stalą užklojančios žaidimo lentos. Be didesnio gailesčio išmainydavau šimtus pinigų į masyvų ir sunkų žaidimą, kurio pakuotė užimdavo daugiau vietos, nei vidutinio jaunuolio ateities planai – iš šono įspūdinga, bet turinys kiek skystokas. Įgijęs daugiau patirties supratau, jog šie brangūs ir išsipūtę apsimetėliai yra visai ne stalo žaidimai, o paprasčiausi žaislai. Augant šiame hobyje dašilo, kad svarbu ne tai, kaip žaidimo komponentas atrodo, o kaip gali jį panaudoti, žaidimo dėžės svoris nė iš tolo neproporcingas svoriui sprendimų, sprendinių ir galimybių, kurias turi ir gali pasiūlyti geras stalo žaidimas. Toks kaip „The Estates“.
Žaidimo dėžė iš šono atrodo graži, tačiau varginančiai nuobodi – ekskavatorius, statybos, popieriniai pinigai, gatvės, kubeliai. Niekas nežada nuotykių, epiškų kovų, neišnarpliojamų paslapčių, vaiduoklių, zombių. Reikės pirkti medinius kubelius su skaičiais, dėti juos vieną ant kito, o jiems pasibaigus, bus galima suskaičiuoti taškus ir pasidžiaugti, kad laimėjai. Arba ne. Dažniausiai ne. Ir dar yra mažas, medinis, dailus katiliukas, kur ant galvos dedas. Tai jau tikriausiai čia žaidimas truputį džentelmenams? Netiesa. Tai žaidimas truputį niekšams.
Pirmą kartą „The Estates“ pačiupinėjau Esseno stalo žaidimų parodoje prieš keletą metų. Dienos pabaiga, žmonių vis dar daugybė, galvoje stiprokai ūžia, o kojos jau teiraujasi, kada bus galima puskietėj viešbučio lovoje išsitiesti. Nupėdinau į atokesnį kampą, kur ne pačios žinomiausios stalo žaidimų kompanijos, pirmiausia žiūrinčios, kaip savo žaidimus parduoti susidomėjusiam leidėjui. Kad ir kaip hobį bemylėtum, besibaigiant ilgam Esseno savaitgaliui idėja sėsti ir išbandyti dar vieną žaidimą vilioja panašiai, kaip penktą dieną iš eilės pietums valgomas kebabas – skanu tik prisiminimuose.
Bet pailsėti norisi, prie vieno iš bandomųjų stalų vieta laisva, todėl įsitaisau išbandyti „The Estates“. Mano varžovai – pietiečiai biznismenai. Įsivaizduokite stalo žaidimų parodos lankytojus. O dabar įsivaizduokite visai priešingą personažą. Šviečianti plikė, barzda-šluota, devyniasdešimtųjų stiliumi prasegti ir iki alkūnių atraitoti marškiniai, iš po kurių į visas puses srūva kuokštai plaukų. Ant riešo laikrodis, juokingai brangus arba juokingai pigus, o atsisėdus ant kėdės automatiškai prasideda neramios kojos sindromas. Du tokie ponai sėdėjo iš kairės ir dešinės, o leidyklos atstovas pasakojo mums, kaip šis žaidimas veikia.
“The Estates” sudaro 36 skirtingų spalvų kubeliai, sužymėti nuo 1 iki 6. Dar yra stačiakampė kartoninė lenta, kelios medinės figūrėlės su skaičiais (stogai), jau minėtas katiliukas, trys kuoliukai ir kubelis. Prieš žaidžiant reikia pasiruošti skirtingų spalvų sertifikatus ir pasidalinti popierinius čekius, kurių vertė po vieną milijoną žaidimo pinigų. Nieko ypatinga, bet kokybė stebina.
Žaisti – visai paprasta. Atėjus mano eilei, turiu pasirinkti vieną iš medinių komponentų ir pateikti jį aukcionui. Kiekvienas žaidėjas gali siūlyti kainą, ją pakelti arba tiesiog praleisti. Bet tik po kartą. Kai visi nusprendžia, galiu rinktis – paimti pinigus iš daugiausiai pasiūliusio žaidėjo ir atiduoti komponentą ar pasiūlytą sumą sumokėti jam, o sprendimo teisę pasilikti sau.
Gavęs komponentą, turiu iš karto jį panaudoti. Mediniai kubeliai – pastatų aukštai, verti kažkiek taškų. Juos galima dėti į tuščius langelius žaidimo lentoje arba aukštyn vieną ant kito. Taisyklė viena – apatinio kubelio skaitmuo turi būti didesnis už esančio viršuje. Juodos detalės – stogai. Vieną įsigijęs, gali uždėti ant bet kurio pastato ir taip jį užbaigti. Ant stogo papildomų aukštų dėti nebegalima. Kiekviena iš trijų gatvių turi 4 vietas pastatams (iš pradžių). Užbaigus pastatus dvejose gatvėse – žaidimas iš karto baigiasi. Kiekvieną gatvę galima pratęsti arba sutrumpinti su statybos leidimais (kuoliukais), kuriuos taip pat įsigysime aukciono būdu. Mero katiliukas (ta juoda skrybėlė) gali padvigubinti visus kažkurios vienos gatvės taškus.
Šiuoje vietoje taisykles aiškinęs darbuotojas kiek pritilo ir suktai nusišypsojo. Šalia lentos jis į tris lygias eiles sudėliojo atsitiktinai parinktus 24 kubelius. O tada gana lėtai paaiškino, kodėl „The Estates“ yra toks nuostabus.
Nusipirkęs pirmą kurios nors spalvos kubelį, žaidėjas iš karto gauna tos spalvos sertifikatą. Vadinasi, visi tos spalvos pastatai priklauso jam. Pastato spalvą nulemia pats viršutinis kubelis. Pvz., nusipirkau mėlyną 6 vertės kubelį, padėjau jį ir ramiai laukiu savo 6 taškų. Tu kitam ėjime nusipirkai geltoną vienetuką ir lygiai taip pat ramiai padėjai ant mano šešeto. Pastatas pasidarė geltonas ir visi 7 taškai jau priklauso tau. Ar galėjau tai numatyti? Taip. Kodėl nepagalvojau? Nes šeši taškai labai viliojančiai atrodo.
Jau smagu? Nebūtinai. Tie septyni taškai gali eiti į pliusą arba į minusą. Jei žaidimui pasibaigus gatvėje stovi nors vienas neužbaigtas pastatas (arba tuščias laukelis), visų tos gatvės pastatų taškai – minusuojasi.
Išgirdęs šitą taisyklę vienas biznismenas net loštelėjo. Iki šiol atrodęs visai paprastas, žaidimas rankos mostu, paprastu sakiniu, viena sukta šypsena virš stalo paskleidė įtampos ir nepasitikėjimo skraistę. Pastebėjau, kaip biznizmenai susižvalgė ir supratau, kad esu laikomas lengvu grobiu. Mūsų vadovas pirmasis aukcionui pasiūlė vieną iš medinių kubelių.
„The Estates“ – vienas mėgiamiasių mano stalo žaidimų dėl kelių paprastų priežasčių. Pagrindinis žaidimo komponentas – kiti žaidėjai. Kiekvieną jų sprendimą turi kruopščiai įvertinti. Kodėl kelia kainą arba pasuoja, kiek siūlo pinigų už konkrečius kubelius, ką padeda aukcionui. Dauguma tokių klausimų būdingi visiems panašiems žaidimams. Tačiau „The Estates“ dažniausiai apverčia šį principą aukštyn kojom. Esi priverstas pirkti ko nenori ir praleisti tai, ko labai reikia. Kartais kalti kiti, kartais į kampą įsivarai pats, o kartais taip veikia tavo velniškai gudriai suregztas planas.
Žaidime visada cirkuliuoja tas pats pinigų kiekis. Todėl vieną ėjimą gali turėti prikaupęs dešimtis čekių, o po kelių akimirkų neturėti nieko. Koks pasitenkinimas apima, kai tokiu metu padedi dalį, kurios nereikia niekam kitam, tačiau vienas iš žaidėjų sutinka už ją permokėti ir tik tada supranta, kad vis tiek turės ją padėti ten, kur naudinga tau. Ir kaip būna nemalonu, kai šitaip apsižioplini pats.
Biznismenai mane tiesiog triauškė. Per kelis pirmus ėjimus jie susipirko didžiąją kubelių dalį, gavo jų sertifikatus ir pradėjo dengti stogus. Supratau, kad teturėdamas vieną spalvą laimėti nesugebėsiu. Tačiau ne viskas buvo prarasta. Pradėjau pamažu kaupti pinigus. Sulaukęs tinkamo momento, aukcionui pasiūliau vieną iš statybos leidimų (kuoliukų). Varžovai akimirkai stabtelėjo. Jiems teko rinktis. Tuo metu galėjau nesunkiai permušti bet kokį jų pasiūlymą. Vienas iš biznismenų pakėlė kainą. Kuoliuką jam atidaviau, o šis pasinaudojo proga jį išmesti. Nieko tokio. Man tereikėjo jo pinigų. Visą ratą neleidęs jų į apyvartą, kito savo ėjimo metu galėjau lengvai nusipirkti katiliuką ir padvigubinti vienos iš gatvių taškus. Tos, kuri pelno daugiausia taškų. Kurios jie niekada neužbaigs. Nes aš lengvai nusipirksiu kitą statybos leidimą. Nes stogų beliko du, o uždengti jiems reikės mažiausiai tris pastatus.
Biznizmenai nuvažiavo į gilų minusą. Investavę daugybę pinigų, jie pralošė neypatingų gebėjimų tipui iš Rytų Europos, kuris neleido užbaigti pradėtų darbų ir pasinaudojęs jų godumu pasiėmė pergalę sau. Tipiška. Nepaisant to, po žaidimo jie nuėjo į leidėjų patalpas, kaip supratau iš nuogirdų, pasikalbėti dėl žaidimo platinimo.
Nenustebau. „The Estates“ nė iš tolo nepanašus į žaislą. Tai manipuliavimo ir rizikos simuliacija, kurioje kiekvienas gali atskleisti savo suktą pusę. Beveik visada gali paskaičiuoti, koks ėjimas yra pats vertingiausias, tačiau beveik niekada negali skaičiavimais pasikliauti. Kur kas dažniau čia laimi intuicija ir gebėjimas sukurti iliuziją, kuria patikėję kiti žaidėjai pervertintų savo galimybes, patikėtų neegzistuojančia vieno ar kito sprendimo verte, imtųsi žingsnių, kurie naudingi tik tau. Tai tarsi pokeris, tik be sėkmės elemento. Vos pradėjus žaisti įsijungia įtampa, nesibaigianti iki paskutinio ėjimo. Kiekvienas sprendimas atrodo pats svarbiausias, kiekviena klaida gali anksčiau laiko palaidoti pergalės šansus. Ne visiems toks spaudimas patinka, ne kiekvienas linkęs taip stipriai varžytis. Tačiau jei esi bent kiek panašus į vieną iš biznismenų, žaidimą išbandyti tiesiog privalu.
