Stalo žaidimai turi ypatybę stebinti. Nuo primityvaus, vaikiško, Kalėdų rytą primenančio džiaugsmo pirmą kartą atidarant naujo žaidimo dėžę, iki dailių komponentų, netikėtų žaidimo niuansų, draugų įspūdžių ir istorijų, kuriamų tiek žaidimo pasaulyje, tiek aplink jį. Stalo žaidimai turi ypatybę intriguoti. Žaidimas vilioti pradeda parodydamas kraštelį pasaulio, kuriame laukia ne tik nuotykiai, netikėti susidūrimai ir svarbūs strateginiai sprendimai, bet ir reali galimybė pasijausti to pasaulio dalimi. Jei jis sukurtas įtikinamai ir gerai išpildytas. Kai kurie žaidimai turi ypatybę nuvilti, neišpildę tuščiai suteiktų pažadų. O dar būna tokių žaidimų, kaip Abomination: the Heir of Frankenstein, kuriuose viskas yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Žaidimas stebino dar gerokai iki pasirodant lentynose. Sužinojęs temą, stebėjausi kūrėjų ir (dar labiau) leidyklos drąsa. Įsivaizduokit, jei Nieko Rimto sugalvotų leisti romaną apie Raskolnikovo pusbrolį, sugalvojusį pratęsti giminaičio eksperimentus. Gal ir nieko nuostabaus, kad tokį žaidimą kuria žmonės, dirbę su populiariuoju zombių apokalipsės Dead of Winter (Plaid Hat Games), tačiau sunku įsivaizduoti, kaip jam palaiminimą davė kompanija (Asmodee, tuo metu valdžiusi Plaid Hat Games), kurios įvaizdis paremtas spalvingais, draugiškais ir mielais žaidimais visai šeimai.
Aišku, kur yra pinigai ir geros idėjos, ten galima padaryti išimčių. Būtent todėl Asmodee kataloge galima rasti tą patį Dead of Winter, ar Arkham Horror žaidimus. Greičiausiai todėl už pinigus atsakingi žmonės su ugnele akyse sutiko idėją leisti žaidimą, kuris žaidėjus vedasi į tamsius, priplėkusius, drėgnus ir mirtimi dvokiančius Paryžiaus skersgatvius.
Įsivaizduoju, kokie įžūlūs turėjo atrodyti žaidimo kūrėjai, savo idėją pristatydami Asmodee. Ant stalo – intriguojantis planas. XIX a. pradžia, Paryžius. Frankenšteino monstras netesėjo savo pažado ir nenusižudė. Tačiau jaučiasi velniškai vienišas. Siekdamas įveikti vienatvę, monstras sukurpia planą. Į Paryžių jis sukviečia grupę keistų veikėjų (žaidėjų) ir duoda jiems užduotį, kurios atlygis – jų pačių gyvybė. Sukurkite man širdies draugę, liepia jis. Žaidėjai ir jų veikėjai išskuba į skaisčią Paryžiaus tamsą, sekami įdėmaus monstro žvilgsnio ir jį medžiojančio kapitono įtarimų.
Pristatęs tokią temą, žaidimas lieka jai ištikimas iki galo ir dėl to gali sulaukti nemažai kreivų žvilgsnių. Čia ne šiaip zombiai ar fantastinis Lovecrafto pasaulis. Keliamos užduotys ir pasirinkimai kai kuriems gali pasirodyti gerokai perlenkiantys lazdą. Neretai balansuojama ant plonos ribos tarp estetiško grotesko ir visiškos beskonybės. Norint atkartoti Frankenšteino kūrinį, reikia surinkti statybinę medžiagą – kūno dalis. Todėl dalį žaidimo praleidžiate lakstydami į kapines, kur dažniausiai prisikasate padūlėjusių kaulų, morgą, kur galite gauti beveik šviežią lavoną, ligoninę, kur galbūt numirė koks nelaimingas vargšelis. Neužtenka, norisi šią makabrišką užduotį atlikti greičiau? Yra galimybė gauti gyvūnų, apsilankyti tamsioje samdomų žudikų landyne virtusioje prieplaukoje arba pačiam imtis peilio. Greta to turite apsimesti toliau gyveną socialinį gyvenimą, kad ant jūsų nekristų įtarimas ir galėtumėt finansuoti savo eksperimentą. Dirbti ligoninėje, skaityti paskaitas, prekiauti… lankytis bažnyčioje?
Surinkę reikalingus kaulus, kraują ir kitas… „statybines medžiagas“, galime pradėti konstruoti savo monstrą. Rankos, liemuo, kojos, galva. Vieną kartą, antrą kartą aptraukiam oda. Įkraunam elektra ir… sujuda pirštai, trūkčioja raumuo, atsimerkia akys.
Tačiau apsigauti neverta, iki stebuklo kelias labai ilgas. Dvylika vakarų, kai baimę varo monstro laukimas, dvylika vakarų, kai susitikimas su jį persekiojančiu kapitonu atrodo lygiai toks pat baisus. O tarp jų įprastas, matytas ir nelabai stebinantis worker placement principais paremtas žaismas. Imi žmogeliuką, dedi ant lentos, atlieki pasirinktą veiksmą ir neduodi jo atlikti priešininkui. Imi dar vieną žmogeliuką ir viską pakartoji iš naujo. Skirtingos vietos duoda skirtingo šviežumo kūno dalių, specialių kortelių arba leidžia kilstelėti vieną iš trijų savybių, kurios suteikia daugiau taškų, daugiau žmogeliukų arba žinių, kaip kurti monstro kūno dalis. Gana įdomiai išspręstas surinktų organų „galiojimo laiko“ klausimas. Kuo šviežesni, tuo daugiau taškų už pagamintą kūno dalį. Surinktos atsargos kiekvieno ėjimo metu sensta, todėl reikia gerai paplanuoti, prisipirkti ledų arba rinktis kitą strategiją.
Kita strategija. Tai vienas iš pagrindinių žaidimo trūkumų, kuris irgi stebina, bet ne iš blogosios pusės. Žaidimas ne veltui vadinasi Abomination. Pažadėję kitų būdų į pergalę, kūrėjai liko apsimelavę. Nors galima visą žaidimą aktyviai užsiimti nežmoniškų nusikaltimų skundimu bažnyčiai ir pagalba kapitonui, neįmanoma laimėti pačiam prie tų nusikaltimų neprisidedant. Rankos švarios nelieka, bent panagėse purvo tikrai parsineš kiekvienas. O jei kiti žaidėjai bent kiek išmano savo makabriškus darbelius, tai minėta strategija visai netenka prasmės. Man itin patinka žaidimo tema, tačiau nebūtinai noriu užsiimti žmogžudystėmis, tad žaismo asimetriškumą tikrai vertinčiau. Ir dar yra kauliukai. Tai reiškia atsitiktinumą. Tai reiškia, kad visko žaidime nesuskaičiuosi. Panašaus tipo žaidimuose tai retai laikoma pliusu.
Patikėjęs, kad joks čia ne išskirtinis žaidimas ir gali jį palikti dulkėti lentynoje, pagauni save nuolat galvojant kelis įkyrius dalykus. Tai tobula prisiminimų ir emocijų dėžutė. Puikiai atsimenu sužaistas partijas ir šiurpius jose nutikusius įvykius. Ne todėl, kad žaidimas man juos papasakojo ar perskaičiau kortelėje. Viską pasirinkau ir padariau pats. Tomis pačiomis rankomis, kurios dabar rašo šitą apžvalgą. Ir dar prisimenu strategiją ir taktinius žingsnius, kaip mane užblokavo lemtingais momentais, kaip pražiopsojau varžovo planą, kaip antroje žaidimo dalyje jis tapo super dinamiškas, kaip tarp varžovų įsiplieskė emocingos lenktynės, kaip mano pasirinkimai galėjo nulemti nugalėtoją ir žaidimo pasaulio veikėjų lemtį.
Abomination nustebina ir intriguoja. Tada visą intrigą nubraukia ir apsimeta įprastu savo žanro žaidimu. O tada netikėtai, kai nugula tamsa ir iš lauko atsklinda tik nakties gyventojų šnabždesiai, kai gatvės kampe pasviręs žibintas ima nervingai mirksėti ir mėnulio šviesa tik retkarčiais prasprūsta pro greitai dangumi slenkančius debesis, pasigirsta sunkūs žingsniai, kvapą užgniaužia aitri smarvė ir į duris kažkas pasibeldžia. Ir akimirkai nebežinai, žaidime tu dar ar ne.
