Andriaus Tapino “Akmens ir Garo miestų” knygų ciklas man labai nepatiko. Jei “Vilko valanda” dar buvo pakenčiama, tai antra serijos knyga taip sugadino nuotaiką, kad visus kitus autoriaus kūrinius bodėjausi net į rankas paimti. Net ir tuos apie paveikslus, kurie čia atrodytų visai niekuo dėti. Turbūt galima įsivaizduoti mano pirmą įspūdį, kai prieš praėjusias Kalėdas, jei gerai pamenu, į gyvenimą buvo išleistas pagal to paties autoriaus romanus sukurtas stalo žaidimas “Vilko valanda” (nuo šiol šis pavadinimas nurodys tik stalo žaidimą, bet ne knygą). Bet kaip dažnai būna, smalsumas nugalėjo ir bičiuliui žaidimą įsigijus (dėl man sunkiai suvokiamų priežasčių), atsirado proga jį išbandyti. Pagundai neatsispyriau. Gal ir gerai.
Sunku ginčytis, jog Andrius Tapinas geba sukurti “įvykį” iš beveik visko, prie ko prisiliečia. Geras tas įvykis ar blogas, vykęs ar nelabai, čia atskira tema, bet apsimesti, jog jo nepastebėjai – beveik neįmanoma. Ypač, kai tai gimsta iš žmogaus aistros ir visai nesvarbu, ar ją įžiebė nuoširdus noras sukurti kažką ypatinga, ar tik savo ego tenkinimas. Šiek tiek gaila, bet “Vilko valanda” “įvykis” lietuviškų stalo žaidimų pasaulyje yra pirmiausia dėl šios priežasties.
Žaidimas į mano dėmesio lauką nukrito lyg iš giedro dangaus. Didelė graži dėžė, šiek tiek pagyrūniškas, bet tuo pačiu ir pasididžiavimo bei nuoširdaus džiaugsmo kupinas paties Andriaus įrašas soc. tinkluose, truputį perdėtas ir pompastiškas pristatymas bei labai profesionaliai susuktas taisyklių paaiškinimo filmukas per kelias valandas vienas po kito iškilo mano socialinių tinklų sraute. Būdamas stalo žaidimų mėgėjas gana lengvai užkibau ant šito kabliuko. Lengvai ir stipriai. Ir ne dėl to, jog tai skambėjo it pažadas pagaliau sukurti tokio kalibro lietuvišką žaidimą. Ne. Pristatymas atrodė taip gerai, kad tą lietuviškas knietėjo mesti šalin. Šitas prielipas prie filmų, knygų ir kitų kūrinių pats savaime žemina jų vertę, todėl dabar, sužaidus pirmą “Vilko valandos” partiją, galima tik pasidžiaugti, jog tas pirmas įspūdis iš dalies teisus buvo – žaidimas yra visokeriopai išaugęs lietuviškumo rūbelius.
Viena vertus, tai atriša rankas apie “Vilko valandą” kalbėti gretinant su pačiais geriausiais ir labiausiai patikusiais žaidimais, ramia sąžine nepridedant papildomų taškų už autorių pilietybę. Iš kitos pusės, tokiais atvejais ir kritika kur kas nuožmesnė gali būti. O va ko jau ko, kritikos tai “Vilko valanda” susilaukė tiek, kad keliem žaidimam užtektų. Iš karto. Dar nė į parduotuvių lentynas nespėjusi dorai patekti.
DI. Dvi raidės, žodžių junginys, beveik iš karto kaip šešėlis prilipęs prie šio žaidimo, praktiškai nuo pat pirmos jo anonso akimirkos. Nereikėjo labai atidžiai stebeilyti, kad pamatytum, jog žaidimo komponentų apipavidalinimas yra žmogaus ne kurtas, o tik prižiūrėtas. Komentaruose tuoj pat pasipylė klausimai, į kuriuos žaidimo leidėjai gana greitai ir atvirai sureagavo – taip, mes naudojom DI. Turbūt čia ne vieta ir ne laikas leistis į diskusiją dėl paties sprendimo ar jo moralumo. Asmeniškai man, tai kur kas didesnė raudona vėliava man pasirodė bandymas aiškinti, neva kitaip žaidimas būtų per daug kainavęs, dizaineriai neapsimoka ir taip toliau, ir panašiai. Mes prie to dar grįšim, tačiau žaidimas ir taip yra gerokai per brangus (šiuo metu su akcija parduodamas už 45 eurus, nors iš pradžių jo kaina daug kur sukosi apie 70 ar daugiau). Tai kiek jis būtų kainavęs, jei būtų darytas be DI? 140? 200? Man tai panašiau į paprasčiausią tingumą. Arba jau apkalbėtą “aistros projektą”.
Išdėliojęs žaidimą ant stalo draugas bandė teisinti tokį kūrėjų pasirinkimą. Padalinęs personažų kortas paminėjo, kad visos jos yra skirtingos, visi veikėjai unikalūs. Dabar, jau sužaidęs ir šiek tiek apgalvojęs pirmąją žaidimo partiją, suprantu, ką jaučiau žvalgydamasis po gana nemažą personažų kortų kaladę ir didžiulį salotų dubenį primenančią žaidimo lentą. Pam param pam – ogi visiškai nieko. Kūrėjai akivaizdžiai vertėsi per galvą bandydami kaip galima sodriau nutapyti romanų pasaulį stalo žaidimui skirtais teptukais. Yra toks ar panašus pasakymas – “pasinėriau į kūrinį”. Tai į “Vilko valandą” ne pasineri, o esi panardinamas stačia galva ir ilgai bei gana grubiai murkdomas. Aš suprantu intenciją, na bet leiskit šiek tiek atsikvėpti!
Žaidimo tema tokia ryški, kad ima raibti akys. Bėda ta, kad ji taip tvirtai surišta su romanų pasauliu, kad jų neskaičius arba gerai neatsimenant, prieš akis tau yra ne paties fantazija ir Tapino dažais nutapytas turtingas ir gyvas pasaulis, o dar vienas AI paveiksliukas, tik labai brangiai kainavęs. Stogelių ir langelių kratinys ant lentos tik vargina akis, pavadinimai visiškai nieko nesako, o DI kurti veikėjai tokie panašūs vienas į kitą, kad dažnai rankose kortos trys, bet personažas jose vienas ir tas pats. Gal plaukai kiek kitaip susišiaušę, gal akys ne tos spalvos ar barzda kitaip nuaugus. Suprantu, kad kūrėjams tai atrodo labai viliojantis kvietimas tapti “viena iš galingų personų Akmens ir Garo miestų pasaulyje ir spręsti Laisvojo Vilniaus likimą”, bet bent man tai tas Laisvasis Vilnius viso žaidimo metu buvęs nebuvęs atrodė.
Ir tikrai ne dėl klaidingai atspausdintų simbolių. Ne dėl su klaida užrašyto Anno Domini trumpinio (tokį prasileidus gal nereikėtų garsiai girtis, kiek daug darbo ir jėgų visa komanda įdėjo, nes tikrai ne visa, matosi juk). Bent jau pirmajame iš Andriaus Tapino romanų, Laisvąjį Vilnių galėjai pajausti, išgirsti, užuosti, pamatyti tamsiose jo tarpuvartėse tįstančius šešėlius. Tai turbūt vienintelis komplimentas tai knygai. Tas miestas atrodė ne tik gyvas, bet KITOKS. Šitam žaidime tai yra tik dar vienas DI kūrinys, nuo kurių bent jau aš spėjau pavargti.
Antra bėda – temos ir žaismo ryšys. Dėl pastarojo priekaištų nekilo. Priešingai, Dmitrijaus Babičiaus, žaidimo mechanizmų kūrėjo, ranka gelbsti visą reikalą. Nors žaidime nėra nieko naujo, pritrenkiančio ar super inovatyvaus, jo sukurtas galvosūkis ant kėdės krašto išlaikė iki pat partijos pabaigos. Apie taisykles čia neišsiplėsiu, puikų jų paaiškinimą galima rasti internete. Žaidimo esmė – resursų valdymas su žiupsniu blefo ir manipuliacijos. Man labai patiko, kaip yra sukonstruota žaidėjams prieinamų veiksmų pasiūla ir kaip reikia pasukti galvą, kad sėkmingai ją išnaudotum. Keturi pagrindiniai veiksmai (lietuviškai vis dar šiek tiek žeidžiantys ausis) yra ne tik protingai sukabinti vienas su kitu, bet ir verčia nuolat kankintis, nes pasirinkęs vieną, negali pasirinkti jokio kito. Jei žaisi protingai (ir šiek tiek pasiseks) tai antroje žaidimo pusėje gali turėti labai gražiai veikiantį variklį, kur kaip per tobulai išpildytą derinį krepšinio aikštelėje, kamuolys pasisvečiuoja kiekvieno komandos nario rankose ir atsiduria krepšyje. O tavo sąskaitoje atsiduria sauja reikalingų taškų. Man patiko subalansuotas pagrindinio resurso trūkumas, patiko išryškėjančios kortų kombinacijos, patiko, kad pačios kortos tampa atskiru resursu. Matot, kiek daug visko patiko.
Ir visiškai nepatiko antra žaidimo pusė. Žaidžiant atrodė, kad blefo elementas čia tik tarp kitko. Taip, man pavyko nustebinti stalą ir užsitraukti vieno iš žaidėjų nemalonę, kai sulaužiau mūsų susitarimą ir kaip antrą pagrindinį savo ėjimo veiksmą padėjau žetoną, kuris sugriovė visus iki tol aptartus planus. Bet greičiausiai dėl to ir nelaimėjau žaidimo. Mano galva, stalo žaidime blefas veikia tada, kai kiti žaidėjai gali patikėti, jog tau iš tiesų apsimoka elgtis vienaip ar kitaip. Per visą mūsų žaistą partiją nebuvo nė vieno tokio atvejo. Apie ką aš čia. Žaidime jūs skraidysite po skirtingus Vilniaus rajonus ir kiekvieno raundo metu dėsit po žetoną, kuris gali laimėti jums to rajono pagrindinį bonusą (galingą kortelę), šiek tiek mažiau vertingą bonusą, raktelį (sprendžiantį lygiąsias – šio mechanizmo negalėjau pakęst) ar sugriauti kitų žaidėjų planus. Bėda ta, kad kiekvieną kartą atrodo visiškai akivaizdu, kuris pasirinkimas yra pats geriausias. Blefuok neblefavęs. O jei per savo apgaules pasirenki ne optimalų sprendimą, tai tada tiesiog matai, kaip pergalė iš rankų pabėga toli toli. Dar blogiau, kad kiekvienam raundui artėjant į pabaigą, tu ne tik žinai, kurie sprendimai yra teisingiausi, bet ir kokie žetonai liko kitų žaidėjų rankose (nebent panaudotos kokios kortos, bet mums tai nepasitaikė), todėl ilgainiui pradedi jaustis visiškai neturįs laisvos valios.
Ir čia vėl, jau paskutinį kartą, grįžtu prie temos. Dmitrijus Babičius savo FB įraše pasakoja, kiek daug darbo įdėjo bandydamas aktualizuoti knygų pasaulį žaidimo rėmuose. Ačiū už visą triūsą, bet tik tiek. Nemanau, kad net ir skaitęs visas knygas, būčiau atsiminęs ar įsidėmėjęs tą krūvą keisčiausių personažų. Ir ne vien dėl kiekio, bet ir dėl pačių romanų pobūdžio – ne tam jie rašyti, kad kitą dieną dar galvotum apie gilų ir daugiasluoksnį Miltono Mabrio paveikslą. Nors ką gali žinoti, gal anas rimtai buvo įspūdingas veikėjas. O jei ir buvo, tai man, knygos neskaičiusiam, vienodai šviečia. Todėl nepaisant visų pažadų apie sprendžiamą laisvojo Vilniaus likimą, aš ir kiti žaidėjai tiesiog dėliojom korteles, stumdėm kubelius ir skaičiavom kortas, palinkę virš labai brangaus DI paveikslėlio. Ar už tai mokėčiau prašomą sumą. Aš – ne. Ar žaidimą kartočiau, jei bičiulis pasiūlytų dar kartą? Tikriausiai labai nesispardyčiau.
