Dar nėra buvę, kad lietuviškas stalo žaidimas žadą atimtų. Nežavi manęs tautiečių kūryba, būsiu atviras ir prisipažinsiu iš karto. Nusistatymas? Žinoma. Kuo nors pagrįstas? Turbūt nelabai.
Nėra jau mūsuose tie stalo žaidimai tokia invazinė rūšis. Kurti žmonės moka. Neminėsiu visokių apkeliauk, apjok, apiplauk Lietuvą, apie ką nors Galvodamas ir panašiai. Tegu nesmerkia manęs jų kūrėjai ir leidėjai, bet išmonės didelės tuose žaidimuose nėra. Nusiperka juos žmonės, kartą sužaidžia, o po to visus metus rankioja po pakampes išmėtytas korteles.
Įdomiau atrodo “Baltų žemės”, pirmas rimtesnis lietuvių bandymas, akiratin papuolęs. Gražus visai, taisyklės žinomos ir gan lengvai atpažįstamos. Ar žaidžiau? Ne. Vos išgirstu, kad žaidimas kurtas kaip “metodas išspręsti problemą istorijos pateikimui”, tai noras tokį žaisti lekia iš Baltų žemių pakniopstom ir pasišokinėdamas. Stalo žaidimai dažnai naudojami mokymo ir edukacijos procesui, bet kai tai yra pagrindinis žaidimo kūrimo tikslas, tai ir didžioji dalis žaismo malonumo į tą edukaciją suteka. Ir lieka tada taip seklu, kad net kulkšnių nesiekia.
Jei “Baltų žemės” buvo puikiai pažįstamas vaisius nuo stalo žaidimų medžio, tai Urtis Šulinskas yra tokių egzotinių uogyčių priauginęs, kad pirštus laižėsi ne tik lietuviai, bet ir žaidimų gurmanai visam pasauly. Smagūs, greiti, spalvingi, netikėti žaidimai galiausiai pralaužė vartus ir į tarptautinę sėkmę, kuri pasireiškė ne tik garsaus leidėjo suviliojimu (žr. žaidimą “Planet”), bet ir geriausio metų stalo žaidimo vaikams apdovanojimą į Lietuvą atritino (žr. žaidimą “Speedy Roll”).
Nemažai dėmesio sulaukė ir žaidimai “Šeimas” bei “Perekupai”. Regis, abu rado savo pirkėją ir žaidėją, bet aš jiems ištariau mandagų “ne”. Jau tokie “ant bairio” pasirodė, tokie lietuviški, tokie pacanai iš savo kiemo, kad nusprendžiau nešvaistyti nė laiko, nė pinigų. Gal aš klystu, gal po kalnais žargono, nostalgijos ir aštrių politinių įžvalgų slėpėsi tikrai puikūs ir unikalūs žaidimai. Ar bent jau vidutiniški. Ne man tai spręsti.
Ir papuolė man į akis aną šeštadienį “Marijampolė”. Atviras būsiu, nemeluosiu. Žaidimas pasižymi beveik viskuo, kuo ir garsėja ir čia pavardyti jo pirmtakai. Edukacinis (beveik oficialus pavadinimas toks), istorinis, lietuviškas ir suvalkietiškas iki pat paskutinės nutęstos balsės, besidriekiančios kažkur ten už plika akim neįžiūrimo horizonto. Marijiempolėėėė.
Šeštadienį ne pirmas kartas buvo, kai Marė dėmesį patraukė. Spėjo ir parduotuvių lentynose pašmėžuoti ir apdovanojimų susirinkti, ir iš netikėtų žmonių į mano socialinių tinklų srautą įpulti. Tiek užteko, kad stalo žaidimų krautuvėj į rankas paimčiau. Pažiūrėjau, paskaičiau, kas ant dėžutės parašyta ir susigundžiau nusipirkti. Išvaizda, aprašymas, dizainas – įdomūs, spalvingi, gana aiškūs ir informatyvūs. O svarbiausia – intriguoja. Žada ne tik parodyti, kaip Marijampolė buvo pastatyta ir kuo ji tokia nuostabi, bet leisti patiems sukurti savą jos versiją, kiekvieną kartą vis skirtingą. Tokiems žaidimams jaučiu silpnybę, todėl tą vakarą važiuojant namo automobilyje su manim vyko ir nedidukė Marijampolės kopija.
Po kelių dienų žaidimą išmėginom. Iš karto atsakysiu į svarbiausią klausimą – ar jis pateisino lūkesčius? Iš dalies. Savo pažadą išpildė, nors ne taip sklandžiai ir be tokių fejerverkų, apie kuriuos buvau pradėjęs svajoti. Žaidžiant buvo tikrai puikių akimirkų, bet teko ir akis pavartyti.
Labai greitai išvardinsiu priekaištus, o tada bus galima eiti prie įdomesnių dalykų. Dėžutė per didelė ir pustuštė. Joje kaladė kortų, visiškai nereikalingos kartoninės žaidėjų kortelės ir siaubinga taip vadinama žaidimo lenta, kuri iš esmės yra skirta taškams skaičiuoti. Jau pirkdamas mačiau, kaip aš ant jos bumbėsiu, bet išlanksčius tai dar baisiau pasirodė. Niekaip nesuprantu, kam kuriant istorinį žaidimą apie Marijampolę, žaidimo (taškų) lentą daryti kaip iš kokio kosminio-futuristinio žaidimo. Kortos – ne ypač geros kokybės. Turint galvoje, kad jas dar ir vieną po kita pakišinėti reikia, tai įmautės čia yra tiesiog būtinos. Užteko vienos partijos, kad sulinktų ir kampai kai kurių apsilamdytų. Gaila gal labiausiai to, kad dvi pakuotes vienam žaidimui pirkti reikia, nors kortų vos šiek tiek virš šimto. Pačios kortos spalvingos, gana aiškios, lengva greitai perprasti žaidimo eigos situaciją. Tik kainai naudojami simboliai liūdni tokie, be fantazijos atrodo. Funkcionalūs, taip, bet dabar kartais jaučiausi, tarsi žaidimo prototipą žaisčiau. Lyg prieš atiduodant žaidimą spaudai kažkas tiesiog pamiršo atnaujinti dizainą. Ir paskutinis priekaištas – taisyklės. Nėra jos blogos, nors išdėstytos galėtų būti kiek aiškiau. Pagrindinė bėda kita. Tai dar vienas įrodymas, kaip labai trūksta lietuvių kalbai normalios stalo žaidimų terminologijos. Skaitydamas ir prunkščiau, ir galvą kraipiau, ir vietomis sunkiai tesupratau. Labiausiai įstrigo kortų įsigijimo vieta, paruoštukas, aktyvuok vargą ir pan. Na ir amžinas neapsisprendimas – kortos žaidime ar kortelės.
Čia gryni priekaištai ir baigiasi. Apie pusantros valandos trukusi Marijampolės statyba patiko. Sutarėm kartoti vėl. Žaidimo taisyklės nėra kažkokios naujos, nematytos ar netikėtos. Kažkur kažką panašaus jau būsit žaidę. Nepaisant to, sugalvotas kabliukas visai įdomus ir kiekvieno ėjimo metu pakrutina tave, kad smegenis pasuktum.
Žaidimo metu iš bendros eilės (daugiausia, bet nebūtinai) trauksi korteles, kurios reprezentuoja pastatus, žmones ar įvykius, vienaip ar kitaip susijusius su Marijampole. Didžioji dalis tų kortų keliauja ant stalo ir pamažu augina gražų ir modernų miestą. Dauguma jų turi savo kainą, kurią gali sumokėti panaudojęs kitas turimas kortas ir pakišdamas jas po ta, kurią “statai” savoje miesto pusėje. Dažniausiai nori miestą papildyti tomis kortomis, kurios ne tik iš karto duoda tau taškų, bet ir pakeičia miesto vystymosi etapą (žaidime tai pavadinta “būviu”) į ekonominį, infrastruktūrinį ar kultūrinį. Mano galva, tai reprezentuoja tuo metu dominuojančią miesto krypties ir plėtros idėją, kas yra svarbiausia jo gyventojams, o galbūt – kuria kryptimi jie norėtų vystytis toliau. Kad ir kas tai bebūtų, savo ėjimo pabaigoje gauni taškų už kiekvieną atitinkamos krypties pastatą (asmenį ar įvykį) savo miesto dalyje.
Žaidime yra du variantai. Aš siūlau nevargti su pirmuoju ir iš karto pradėti nuo to, kur “pažengusiems” skirtas. Kur kas įdomiau, daugiau įtampos ir intrigos. Jame yra lyderiai (žinomos ir svarbios Suvalkijos ir visos Lietuvos asmenybės) bei “vargai” – įvairios nelaimės, kurios ištinka varžovų miesto dalį (streikas koks nors, gaisras ir panašiai). Kiekvienas lyderis tik tau suteikia papildomą žaidimo veiksmą (unikalią taisyklę, kurią gali atlikti savo ėjimo metu). Mūsų partijoje labai svarbų vaidmenį vaidino toks Totoraitis, leidęs mano akių šviesai rinktis kortas iš tų, kurios jau buvo išmestos. Tokiu būdu ji kiekvieno ėjimo metu galėjo ne tik pelnyti papildomų taškų, bet ir visą miesto kryptį pakeisti į kultūrinę. O kadangi jos miesto dalyje dominavo kultūriniai objektai, tai ir taškų kraitelę ji nuolat pasipildydavo solidžiai. Vargai – tikros nedorybės ir niekšybės. Ne kartą buvo mano miesto pusėje gaisras kilęs ar koks streikas prasidėjęs. Įtariau, kad dėl to mano akių šviesa kalta, bet nelabai ką galėjau padaryti. Nuo to apsisaugoti nelabai gali, nebent tik padarinius sušvelninti, kas kainuoja ne pigiai.
Kiekvienas žaidėjas paeiliui atlieka tik po du pagrindinius veiksmus. Todėl visą laiką atrodo, kad vieno trūksta. Tai yra didelis pagyrimas kūrėjams. Kadangi žaidimas yra gerokai labiau taktinis, o ne strateginis, tai kiekvienas ėjimas tampa savotišku galvosūkiu, kurį reik išspręsti, kad gautum kuo daugiau taškų ir kuo labiau apsunkintum gyvenimą varžovui. Visą laiką nori atlikti tris ar keturis dalykus, tačiau dažniausiai gali tik du arba vieną. Tada reikia spręsti, ko gali atsisakyti, ko negali palikti ant lentos, kurias kortas panaudoti dabar, o kurias bus galima panaudoti kito ėjimo metu. Taip pat pastebėjau, kad neteko atsidurti situacijoje, kurioje nebūtų kažkokios išeities. Žaidimas atrodo pakankamai dosnus, todėl nesijauti pakliuvęs į spąstus, iš kurių ištrūkęs vis tiek neturėtum šansų laimėti. Aš beveik viso žaidimo metu prieš savo širdies džiaugsmą pirmavau gal 5-6 taškų persvara, tačiau pabaigoje vis tiek buvau atsidūręs situacijoj, kur mano klaida (gana lengvai padaroma) būtų kainavus tokią užtikrintą pergalę. Galiausiai laimėjau vienu tašku.
Ar žaidimas leido pastatyti savo Marijampolę? Ir taip, ir ne. Mudu įsitraukėm į žaidimą. Gal net labiau savo iniciatyva, o ne paties žaidimo suvilioti, bet įsitraukėm. Mus džiugino mieste atsiradę vienuolyno pamatai, ilgaamžis kovotojas su vargu Vaižgantas, vietoje turgaus iškilęs cukraus fabrikas, iki pat XIX a. vidurio išstovėjusi arklių pašto stotis ir panašiai. Vieniems pastatams kylant kitų vietoje tikrai jauteisi kuriantis sluoksniuotą miesto istoriją. Žaidi ir galvoji, va čia stovėjo pirštinių fabrikas, ana ten – plytinė, kitoj gatvėj pasirašė fundacijos aktą, o ant ano kampo mokėjo pašalpas… Ir vis dėlto ne visai gyvas tas mano miestas. Šmirinėja po gatves Jablonskis, pasirodo koks Basanavičius, ištinka vargas, bet dėl to labai širdies neskauda.
Nes pirmiausia rūpi kvadratukai, trikampiukai ir apskritimai, geltona, žalia ir mėlyna. Marijampolė galėtų būti Kaunas, galėtų būti Vilnius, erdvėlaivis, ekologiškas ūkis ar dar bala žino kas. Savo pačių nelaimei, žaidėjai sukūrė tikrai stiprų žaidimą, kuris tačiau galėtų būti apvilktas bet kokiu rūbu, todėl ir pats pasakojimas apie Marijampolę tarsi šalimais eina. Pakulniuos dar kelias partijas, o paskui išblės, nes Marijampolė kiekvieną kartą panaši atrodys, gal tik gatvės pasislinks ir sukiosis kaip labirintai kokiam gotikiniam romane. O tada svarbiausia liks trikampiukai ir kvadratukai ir kaip juos panaudoti, ir kaip kiekvienam ėjime kuo daugiau taškų surinkti. Gerai, kad liks. Juk geras žaidimas vis dėlto.
