Yra tokia programėlė, skirta registruoti sužaistas stalo žaidimų partijas ir sekti įvairią su jomis susijusią statistiką – ką žaidei, keliese, kur, kiek užtruko, kas laimėjo, kiek taškų surinko ir panašiai. Be to galima puikiai gyventi, tačiau kartas nuo karto visai smagu pasižiūrėti ir procentus palyginti. O dar kitais kartais, ji gali kaip reikiant nustebinti. Kad ir per šias Kalėdas. Sumaniau pasitikrinti, kokie buvo besibaigiantys mano stalo žaidimų metai. Įsijungiau programėlę, atsidariau dažniausiai ant stalo patekusių žaidimų sąrašą ir praradau amą. Na gerai, gal ne taip dramatiškai, tačiau tikrai gerokai nustebau. Tada šiek tiek pagalvojau ir supratau, kad nustebti nėra ko. Kvedlinburgo Šarlatanai pirmoje vietoje įsitaisė tvirtai ir pelnytai. Tuoj paaiškinsiu, kodėl.
Mano galva, stalo žaidimuose svarbiausia yra sprendimai. Kuo didesnę įtaką pergalei ar pralaimėjimui turi mano sprendimai, tuo labiau man patinka vienas ar kitas žaidimas. Kuo dažniau turiu reaguoti į kitų žaidėjų sprendimus, tuo labiau jis įtraukia ir tuo dažniau siūlysiu jį žaisti. Kuo ilgiau galvosiu apie savo sprendimus ir jų alternatyvas pasibaigus žaidimui, tuo didesnė jo suteikiamos pramogos vertė. Ir jei žaidimas milžiniškas, tai dar nereiškia, kad jame iš žaidėjų reikalaujama daug reikšmingų sprendimų.
Kvedlinburgo Šarlatanuose sprendimų nors vežimu vežk, nors į kolbas pilstyk, nors pasilipęs and bačkos vidury turgaus aikštės šūkauk. Bet dėl jų svarbos ir reikšmės po pirmų partijų šiek tiek abejojau. Atrodė, daug triukšmo dėl nieko. Patį žaidimą pirkau paveiktas Spiel des Jahres apdovanojimo prestižo, lietuviškai pasirodyti turėjusio Brain Games leidimo ir neblogų atsiliepimų. Nors daugiau ar mažiau žinojau, kas tai per žaidimas gana lengvai pasidaviau reklamos įtakai. Puikiai tai suprasdamas, iš žaidimo daug nesitikėjau. Todėl labai nenusivyliau, kai po tų pirmų partijų jis mano lūkesčius daugiau ar mažiau patenkino.
Įsimintiniausia tuomet pasirodė žaidimo tema, dėžė ir grafinis dizainas. Jei vis dar dirbčiau stalo žaidimų parduotuvėje, siūlyti klientams šitą žaidimą būtų vienas malonumas ir lengvai uždirbta duona. Dėžė tokia daili, kad pati iš lentynos į rankas šoka. Ji kaip vartai į gyvą ir triukšmingą viduramžių turgaus aikštę, kur savo mikstūras ir viralus maišo įvairaus plauko personažai, čia susirinkę tik dėl vieno tikslo – uždirbti kuo daugiau pinigų iš lengvatikių ir beraščių. Būtent tokiais tipeliais kokioms keturiasdešimčiai minučių tampa ir Kvedlinburgo Šarlatanų žaidėjai. „Ant popieriaus“ stebuklingų viralų gamintojais, tobulais marketingistais, truputį oportunistais ir genijais, iš kurių galima net meilės eliksyro gauti.
Žaidimas trunka devynis raundus, kurie reprezentuoja devynias turgaus dienas ir devynias galimybes brangių viralų primaišyti ir parduoti. Atrodo daug, sutinku, bet iš tiesų tai labai greit viskas prabėga. Žaidime beveik nėra vadinamojo downtime, kai reikia laukti, ką sugalvos ir padarys kiti žaidėjai. Pagrindinius veiksmus žaidėjai atlieka visi kartu, o jei kažkuris pabaigia anksčiau, tai ne ką mažiau įdomu stebėti, kaip pasiseks arba nepasiseks varžovams.
Kiekviena turgaus diena atrodo taip pat. Ryte žaidėjai apsilanko pas būrėją ir išklauso jos pranašystės. Kitaip tariant, išsitraukia kortą, kuri konkrečiai tam raundui suteikia kokį nors bonusą ar papildomą taisyklę. Būrėjos bijoti nereikia, nes dažniausiai tai bus kas nors gero ir naudingo.
Tada prasideda pati sunkiausia ir svarbiausia dienos dalis – reikia užmaišyti savo viralą. Paruošti jį kuo stipresnį, kuo sodresnį, kuo spalvingesnį, kuo įmantresnį, kad būtų galima kuo brangiau parduoti. Kiekvienas šarlatanas nulenda į savo palapinę, palinksta virš puodo ir iš ingredientų maišelio ima traukti po vieną ir dėti į puodą. Tie puodai – tai žaidėjų lentos, kuriose spirale sukasi laukeliai. Laukeliuose būna pažymėti pergalės taškai, gaunamas uždarbis (nuo vieno iki trisdešimt penkių) ir deimančiukai. Kiekvienas ingredientas – skirtingos spalvos žetonas, pažymėti skaičiais 1, 2 ir 4. Koks skaičius matyti ant ištraukto ingrediento, tiek laukelių reikia atskaičiuoti nuo paskutinio puodan patekusio žetono ir ten padėti naująjį. Priklausomai nuo spalvos, į puodą patekę žetonai leidžia daryti skirtingus veiksmus: ištraukti daugiau žetonų, gauti deimantų, grąžinti kai kuriuos žetonus atgal į puodą ir taip toliau, ir panašiai.
Išskyrus baltus žetonus. Lietuviškame vertime jie pavadinti baltauogėmis meškytėmis. Žinodami, kad niekas jų gėralų netikrins, mūsų šarlatanai drąsiai deda į juos bet ką, kad tik daugiau ir gražiau atrodytų. Būtent tam ir tinka baltieji žetonai. Jie laidžia pasislinkti lenta aukštyn per vieną, du ar tris laukelius. Skamba puikiai. Kol puode yra mažiau nei aštuonios baltauogės meškytės. Jei bendra baltų žetonų vertė viršija septynis – viralas sprogsta, pusė išsilieja žemėn, žaidėjas tą dieną daugiau virti nebegali ir dar baudą gauną. Bet apie tai vėliau.
Kas savo noru į viralą maišytų tokias pavojingas medžiagas? Turbūt niekas, išskyrus mūsų žaidimo šarlatanus, mat į turgų jie atsivežė gana menkas visokių vištos kojų ir šaknų atsargas. Prieš pradedant žaisti, kiekvienas žaidėjas gauna juodą maišelį, į kurį įsideda pradinius žaidimo žetonus. Du spalvotus vienetus ir septynis baltus žetonus, kurių bendra vertė yra 11. Kiekvieno raundo metu, iš to maišelio reikia traukti žetonus, kol savo noru sustoji arba kol baltų žetonų vertė puode viršija septynis. Todėl jei nori uždirbti kiek daugiau pinigėlių, pirmieji tavo viralai bus pagaminti daugiausia iš baltauogių. Klausimas tik, kiek daug jų drįsi krauti į savo puodą, kaip stipriai spausi savo sėkmę.
Pirmieji traukimai iš maišelio atrodo saugūs ir teikia labai daug džiaugsmo. Susprogti tikimybės nėra, puodas sėkmingai pildosi. Kol ištrauki baltą dvejetą, tada antrą dvejetą, tada baltą vienetą. Tada paskaičiuoji, kad tavo puode liko penki žetonai. Trys iš jų – balti vienetai, vienas baltas trejetas ir vienas raudonas žetonas. Vadinasi, susprogti (ištraukti trejetą ir baltų žetonų vertę pakelti iki aštuonių) yra viena tikimybė iš penkių. Dvidešimt procentų. Juk atrodo visai nedaug, tiesa. Na kiek šansų tą trejetą ištraukti? Tik ne trečią kartą iš eilės. Taip juk nebūna. Įtikinėji save, įtikinėji, žiūri į kunkuliuojantį puodą, skaičiuoji pergalės taškus, pinigėlius ir nejučia trauki dar vieną žetoną.
Štai čia grįžtam prie sprendimų, kuriuos minėjau apžvalgos pradžioje. Kvedlinburgo Šarlatanai yra push your luck tipo žaidimas. Pagrindinis sprendimas, kurį reikės priimti – traukti dar vieną žetoną ar ne. Bandyti savo laimę ar sustoti ir nusinešti tą žvirblį rankoje. Atrodytų, nieko sudėtingo ir nieko ypatingo. Tikrai ne tai, ko ieškočiau stalo žaidime. Juo labiau, kad to sprendimo rezultatas nuo manęs mažai tepriklauso. Žinoma, galima žaisti atsargiai ir kiekvieną kartą atsiradus tikimybei susprogti, sustoti. Tačiau taip žaidimo nelaimėsi. Galbūt neliksi paskutinis, bet tikram šarlatanui tai menka paguoda.
Vadinasi, tas pagrindinis sprendimas yra šiokia tokia apgaulė? Tikriausiai taip. Prie to dar grįšim. Žaidime tenka spręsti ir daugiau klausimų. Baigiantis kiekvienai dienai, šarlatanai parduoda savo viralus ir už gautus pinigus lekia į turgų pirkti ingredientų į savo maišelius. Baziniame žaidime yra keturi knygų rinkiniai, kuriose aprašytas skirtingas spalvotų žetonų poveikis. Tai pasiūlo žaidėjams keturis šiek tiek skirtingus žaidimo variantus ir skirtingas strategijų variacijas. Kiekvieną dieną tenka spręsti, kokius žetonus įsigyti ir kaip papildyti savo krepšį. Kurie žetonai geriausiai derėtų tarpusavy, padėtų greičiausiai užpildyti puodą ir daugiausiai uždirbti.
Bėda, kad dažniausiai tai mažai tepadeda. Galiausiai baltų baltauogių vis viena prisipildo, o tau tik dar labiau maga savo laimę bandyti traukiant dar tą vieną kartelį. Nes juk tokį gerą maišelį susirinkai. Ten dar žalias ketvertas, mėlynas ketvertas, daug spalvotų dvejetų ir vienetų. Trauki ir ištrauki… kaip visada. Kažkokia ne tokia statistika. Magija ir burtai.
Vadinasi, visi sprendimai yra šiokia tokia apgaulė? Tikriausiai taip. Bet maloni, azartiška apgaulė. Ištaškius ant sienų kunkuliavusį viralą, gaunama bauda. Žaidėjams tenka rinktis – tą dieną pasiimti pergalės taškų ar pinigėlių naujiems žetonams. Tai turbūt kiek retesnis, bet net svarbesnis sprendimas už tą traukti ar netraukti klausimą. Į krepšelį visada norisi įsidėti ką nors geresnio, stipresnio ir veiksmingesnio. Tačiau sugebėjimas susprogus laiku pasiimti taškus, o ne pinigus – gali lemti pergalę ir pralaimėjimą.
Klausiu dar kartą: vadinasi, visi sprendimai žaidime yra šiokia tokia apgaulė? O ko galima tikėtis iš šarlatanų? Žaidime sprendimų tikrai daug. Tik renkiesi juos dažniausiai ne šaltai viską paskaičiavęs, o klausydamas širdies ar kipšiuko ant peties. Nė vienam kitam žaidime nebuvo taip lengva įtikinti save priimti blogą sprendimą. Bet Šarlatanuose niekada, nė už jokius pinigus nepatikėsi, kad tavo sprendimas gali būti blogas. Kol jo nepadarai. Tada lieka kaltint save, sėkmę, statistiką, burtus ar dar bala žino ką. Smagu tai, kad kaltint ilgai nereikia ir širdies labai neskauda. Bauda už per didelę riziką nėra tokia didelė. O kelias nesėkmes gali atpirkti ir kitus pasivyti į katilą privertęs riebių ir raitytų žiurkių uodegų. O ką, skonis nuo to juk nesikeičia.
Kvedlinburgo Šarlatanai visai pelnytai buvo dažniausiai mano žaidžiamas pastarųjų metų žaidimas. Jo taisyklės – velniškai paprastos, jas paaiškinti ypač lengva. Žaidėjams nereikia laukti, kol kiti pabaigs savo ėjimus. Jame pilna sprendimų, kurie sukelia daug jaudulio, atrodo absurdiški ir nelogiški. Bet juk tai žaidimas apie Šarlatanus! o ne efektyviausią elektrinių ar geležinkelio tinklo vystytoją. Tai vienas iš tų atvejų, kai žaidimo tema idealiai dera prie jo mechanizmų ir juos papildo.
Yra keli niuansai, dėl kurių negalėčiau žaidimo rekomenduoti kiekvienam. Jame labai daug sėkmės. Ir nors man tai netikėtai patiko, tau gali gadinti nervus. Čia taip pat lengva sukčiauti. Ypač, jei žaidėjai negali pakęsti pralaimėjimo. Todėl būk atsargus dėl savęs ir pasistenk nesusigadinti draugystės. Trečia – keli paskutiniai raundai gali būti šiek tiek ramesni. Pasitaiko atvejų, kai vienam žaidėjui sėkmė tiesiog spigina į veidą ir jo pergalė abejonių nekelia likus dar kelioms dienoms iki garsiojo turgaus pabaigos. Bet tai nieko baisaus, nes tokį greitą žaidimą galima tuojau pat antrai partijai pasiruošti. Ar trečiai, ar ketvirtai. Būta ir taip. O jei norisi vietoj Monopolio išbandyti šį tą naujo ar namuose įkurdinti marmantį, klegantį, kunkuliuojantį turgų (su silpnu ir maloniu kazino prieskonių), ar tiesiog pažaisti smagų, neįpareigojantį, paprastą ir jauduliuką keliantį stalo žaidimą – tai Kvedlinburgo Šarlatanus išbandyti tiesiog būtina.
