Pasakysiu tiesiai – “Sea, Salt and Paper” yra mano mėgstamiausias mažas stalo žaidimas. Nėra kito tokio, kurį galėčiau ar norėčiau rekomenduoti labiau. Tai vienas netikėčiausių šiųmečių atradimų, staigiai ir be didesnio pasipriešinimo iškovojęs vietą tarp geriausiai mano vertinamų ir dažniausiai žaidžiamų žaidimų. Visų apskritai. O įspūdingiausia atrodo tai, kad maži stalo žaidimai įprastai nėra tie, apie kuriuos manyčiau esant daug ką pasakyti. Tad kyla klausimas, kuo šis toks ypatingas, kad visą pesimizmą išgarino kaip karšta saulė lengvą vidurvasario dulksną.
Praėjusį rudenį, jau antrą iš eilės, lankiausi didžiausioje stalo žaidimų parodoje – Essen Spiel 2024. Jau gerokai apdulkėjusiais įspūdžiais iš parodos galbūt pasidalinsiu kada nors kitą kartą, o šiam sykiui užteks paminėti, kad jeigu ten nebūsi atidus ir pats savęs nesergėsi, tai besiirdamas per tūkstantinę minią nė nepajusi, kaip spontaniškai žaidimų prisipirksi. “Sea, Salt and Paper” lygiai taip į mano krepšį ir įkrito. Ėjau pirkti žaidimo bičiuliui, pamačiau lentynoj patrauklią dėžutę ir sukilo tokia pagunda ją nusipirkti, kad pasipriešinti neužteko jėgų. Va taip, lyg pirštais spragtelėjus, kolekciją papildė neplanuotas pirkinys. Tada dar nežinojau, kaip labai džiaugsiuosi, kad tai pagundai pasidaviau.
O sužinoti užtruko. Kadangi pirkinys buvo šiek tiek impulsyvus, nepuoliau jo tučtuojau pakuoti, mokytis ir kitiems siūlyti. Praėjo visa paroda, parvažiavau iš Vokietijos į Lietuvos pajūrį, susikroviau žaidimus į krūvą šalia lentynos ir grįžau savo darbų dirbti. Kas savaitę ar dvi išpakuodavau ir išbandydavom po kurią iš parsivežtų naujienų, tačiau “Sea, Salt and Paper” gana ilgai pragulėjo nejudinamas. Tai proga ne ta, tai kitas žaidimas gražiau atrodo, tai ko nors sudėtingesnio norisi, tai daugiau laisvo laiko – ką čia su tokiu mažu prasidėsi. O dar tas jo vizualus dizainas – toks nė apie šį, nė apie tą. Jokiu būdu neteigiu, kad dėžutė, žaidimo kortos ar apipavidalinimas yra kokie nors nevykę, nepatrauklūs ar atmestinai sukurti. Priešingai. Lentynoje žaidimas į save tikrai sugeba patraukti dėmesį ir išsiskirti iš daugybės spalvotų, margų, viliojančių ir intriguojančių pakuočių. “O kas čia?” – šauna į galvą mintis pamačius ant mažos, į kišenę telpančios dėžutės užfiksuotą popierinę bangą ir jos viršūnėje pakibusį mažą origami laivelį. Kabliukas yra, tik užkibus nelabai stipriai traukia, nes pati dėžutė į tą klausimą, “kas čia”, visai nesistengia atsakyti. Graži, išskirtinė ir tiek.
Pabandysiu į tą klausimą trumpai atsakyti aš. “Sea, Salt and Paper” yra paprastas ir nesudėtingas kortų žaidimas, kuriame gauni taškų už surinktus kortų derinius. Turi dvi kortas, ant kurių pavaizduotas aštuonkojis? Trys taškai. Surinkai tris? Šeši taškai. Turi dvi kortas su inkaro simboliu? Dar penki taškai. Dalis kortų veikia tik poromis ir leidžia atlikti tam tikrus veiksmus. Turėdamas du laivelius galėsi pakartoti savo ėjimą, ryklys ir plaukikas padės iš kito žaidėjo pavogti kortą, o du krabai pasiknis po išmestas kortas ir vieną iš jų leis pasiimti į ranką. Dar yra keturios undinėlės. Jei surenki keturias – laimi žaidimą iš karto. Visos kortos turi skirtingų spalvų foną, o rinkti kuo daugiau vienodos spalvos labai apsimoka, kadangi tos pačios undinėlės, jei nesurenki visų keturių, duota taškus už tą spalvą, kurios prikaupei daugiausiai. Sulaukęs savo ėjimo pirmiausia trauki į ranką naują kortą (nuo kaladės arba dviejų išmestų kortų krūvelių viršaus), jei turi porų gali jas panaudoti ir atlikti leistinus veiksmus. Viskas, beveik visos taisyklės vienoje pastraipoje.
Beveik. Nes jei tai tikrai būtų viskas, tai čia tikrai nerašyčiau ir burnos neaušinčiau. *Set collection* žaidimų pasaulyje pilna. Mažai ką tokiu benustebinsi. Bet Bruno Cathala, šio ir gausybės kitų garsių žaidimų autorius, vis dėlto sugebėjo triušį iš skrybėlės išsitraukti. Jei pabaigęs ėjimą turi surinkęs bent septynis taškus, gali stabdyti raundą. Visi žaidėjai suskaičiuoja taškus, pasitikrina ar kažkuris dar nėra pasiekęs pergalei reikalingos taškų ribos ir pradeda naują raundą. Arba. Arba gali pasinaudoti *Last Chance* taisykle ir duoti kiekvienam kitam žaidėjui dar po vieną ėjimą. Jeigu po šio rato nė vienas iš jų neturės daugiau taškų, negu esi surinkęs tu, tai savo sąskaitą papildysi ne tik jau surinktais taškais, bet ir prisidėsi taškus už vienodos spalvos kortas. Bet jei nors vienas iš jų tave aplenks, tai visi likę žaidėjai gaus savo surinktus taškus, o tau liks tik tie, kuriuos gauni už vienodos spalvos kortas. Kitaip tariant, jei rizikuoji ir laimi, tai ne tik savo kraitį papildomais taškais papildai, bet ir iš varžovų jų sukauptą gerą atimi. Tačiau kaina pralaimėjus lygiai tokia pati didelė. Gal net didesnė.
Tai yra pats geriausias pavyzdys, kaip viena taisyklė gali pakeisti žaidimą. Kaip vienas sprendimas gali lemti pergalę ar pralaimėjimą. Kaip rizika pasiteisina lygiai taip pat dažnai, kaip ir atsiveda kartu ją nuolatos lydinčią nesėkmę. “Sea, Salt and Paper” žaidžiamas tol, kol vienas žaidėjas pasiekia numatytą taškų ribą. Ji nėra aukšta, todėl žaidimas ilgai netrunka. Jei žaidi atsargiai, padalintos kortos nesukrenta į ypatingą kombinaciją ir nesirenki rizikuoti, tai raundo metu nė vienas žaidėjas per daug toli nepabėga. Todėl kiekvieną kartą, kai manai, kad turi daugiau taškų už visus kitus ir niekas tavęs pavyti nebegali, knieti didžiulis noras išnaudoti tą galimybę, kuri leistų nugvelbti pergalę. Tačiau tuo pat metu kyla ir didžiulė pagunda sužaisti dar vieną ratą. Ir gal dar vieną, surinkti dar du ar tris papildomus taškelius. Dažniausiai nė nenutuoki, kad lygiai tokias pačias mintys malamos ir tavo varžovų galvose. Ypač jei raundas trunka jau kurį laiką. Galbūt jiems taip pat trūksta tik vienos kortos, vienos spalvos, vieno sėkmingo traukimo. Taip, čia daug sėkmės elemento. Gali turėti kokią nori strategiją, tačiau kartais tiesiog pritruks vieno gero traukimo. Bet iš čia ir kyla dalis šio ir kitų panašių žaidimų žavesio.
Dabar žaidime man patinka viskas. Nuo išradingų origami nuotraukų ant kortų, iki specialaus žymėjimo neskiriantiems spalvų ir nerūpestingos žaidimo eigos. Šią nedidukę kortų kaladę ypač smagu išsitraukti kaip priedą prie kitos veiklos. Nors galima skaičiuoti kortas ir tikimybes ištraukti vienokią ar kitokią, greitai supranti, kad kur smagiau žaidžiant yra tiesiog plepėti, kažką pasakoti, dalintis, kartu juoktis ar užkandžiauti, gal net žiūrėti LKL varžybas per televizorių. Šitas žaidimas nereikalauja išskirtinio dėmesio ar pasiruošimo ir yra, mano galva, tobulas filleris.
“Sea, Salt and Paper” yra žaidimas, kuriame reikia rinkti kortas. Tai žaidimas, kurio tema siejasi su ekologija, švara ir mūsų visaip lankstomu pasauliu. Tačiau iš tikrųjų, tai jis yra apie gebėjimą pažinti tuos, kurie sėdi šalia, draugai tai ar pirmą kartą sutikti praeiviai, pastebėti mažas vos įžiūrimas akimirkas, kai jie išsiduoda apie savo turimas kortas ar ketinimus, įtikinti juos neatsargiai skubėti arba per ilgai delsti. Tai žaidimas, kviečiantis manipuliuoti informacija, kurios kiti žaidėjai turi labai nedaug, o tu pats ne ką daugiau. Savotiškas pokeris. Tik kur kas mažiau piktas ir šviesesnis.
