Kai kažko nuoširdžiai nekenti, negali liautis apie tą daiktą galvoti. Apsėdimas taip panašus į meilę, kad iš pirmo žvilgsnio gali ir neatskirti. Atminty įsirėžusios kartu praleistos akimirkos, išvaizda ir manieros. Žinai, kad niekada nepamirši pirmo susitikimo, galvoji, ką galėjai padaryti kitaip, stebiesi savo sprendimais ir poelgiais, pasižadi nekartoti klaidų, kuri fantazijas, tačiau konkrečių veiksmų imtis privengi. Būtent taip nekenčiu stalo žaidimo
Mūsų pažintis prasidėjo prie stalo žaidimų parduotuvės išpardavimų lentynos. Tuo metu dirbau konsultantu ir į tą padulkėjusį, liūdnų ir niekam nereikalingų žaidimų kampą vesdavausi tik labiausiai nuotykių ištroškusius pirkėjus. Arba tuos, kurie norėdavo bet ko, svarbu, kad būtų su nuolaida. Tačiau net ir pavargusių, nuskurusių, seniai į pensiją išėjusių žaidimų draugijoje Starfighter buvo pats varganiausias. Tu tik pažiūrėk, kaip jis atrodo. Pigaus, praėjusio amžiaus pabaigos mokslinės fantastikos serialo drabužėlis, teksto šriftai tik akims susilaužyti, spalvos atrodo it kelis kartus atrajotos ir išspjautos tiesiai ant žaidimo dėžės.
Kaip gyvūnėlių prieglaudoj mažai kam įdomus nususęs šuniukas, taip ir Starfighteris sulaukdavo tik gailestingo apsimestinio susidomėjimo, prieš užleisdamas kelią gražesniam ir spalvingesniam žaidimui. Galiausiai jis atsidūrė mano rankose. Gal iš gailesčio, gal tiesiog tuo metu norėjosi žaidimo už nedidelę kainą, o gal trumpam aptemo protas. Kaip ten bebūtų, negalėdamas jo įsiūlyti kitiems, parsinešiau namo pats. Dėžėje radau tą pačią bjaurastį. Turbūt pigiausius įmanomus medinius žetonus, kubelius ir figūrėlę, kuri, atrodė, tiesiog pavogta iš kito žaidimo, nes kodėl ne? Trys žaidimo lentos turėjo reprezentuoti kosminę erdvę, tačiau buvo panašesnės į druska ar manų kruopom apdrabstytą stalviršį, o kortos ne tik, kad priminė spalvotus stiklinius rutuliukus, bet ir turėjo sunkiai paaiškinamą smarvę.
Na gerai, žaidimas nusipelnė kelių gerų žodžių. Kad ir negražus, jis labai funkcionalus. Viskas čia aišku ir lengva nupasakoti. Taisyklės nepainios, ant kortelių esantys simboliai intuityvūs, gerai matomi ir suprantami, todėl situaciją tiek savo, tiek varžovo žaidimo lentoje galima įvertinti iš vieno žvilgsnio. Žaidimo eiga labai greitai keičiasi, tačiau niekada nesijauti pasimetęs, nes viskas prieš akis ir jei ką pražiopsosi, tai pats kaltas.
O pražiopsoti galima daug. Tai priminė, kodėl nekenčiu šito žaidimo. Dėl jo įžūlaus paprastumo! O, pažiūrėkit, kaip viskas paprasta, kaip lengva, kaip įdomu, koks aš inovatyvus! Nė velnio niekas nelengva. Du žaidėjai, du vienas į kitą atsukti erdvėlaiviai. Penki skirtingo aukščio sektoriai, į kuriuos vieną ant kitos, uždengiant po pusę, galima dėti kortas. Kiekvienas sektoriaus aukštas turi savo lygį, į kurį gali eiti tik to lygio atversta korta. Kita sąlyga – kortos negali prašokti lygių. Paprasčiau tariant, jas būtina dėti vieną ant kitos.
Pačios kortos – dvipusės ir dar padalintos į dvi dalis. Ant nugarėlės pavaizduoti du erdvėlaiviai. Kortas ant lentos galima dėti užverstas, taip jos gali užimti bet kurį sektorių. Ir tie du erdvėlaiviai yra visai nebloga korta. Tokia nebloga, kad niekada negali skųstis neturėjęs ką dėti. Bet čia dar niekis. Gerojoje pusėj pažymėtas tinkamas lygis, nupiešti vienas ar keli erdvėlaiviai ir/ar po simbolį vienoje ar abiejose kortos dalyse. Tie simboliai yra grynų gryniausias stalo žaidimu pasivertęs velnias. Jų įvairovė nėra didelė ir, iš pažiūros, jie visai nepavojingi. Iš pažiūros.
Auksinė žaidimo taisyklė – kiekvieną kartą, kai simbolis tampa matomas ant lentos, jis aktyvuojasi. Todėl suveikia ne tik pirmą kartą padėjus pasirinktą kortą, bet ir ją apsukus, apvertus, patraukus, perkėlus, net numušus juos dengusią kortą. Ką leidžia daryti simboliai? Manevrus – apsukti, apversti, patraukti, perkelti, numušti kitą kortą. Ir ne tik savo lentoje, ne, kur tau. Visomis niekšybėmis galima užsiimti ir ant priešininko lentos.
Žaidimą kiekvienas žaidėjas pradeda turėdamas 5 kortas, su kuriomis galima pridaryti tiek blogio, kad geresnio žodžio nusipelnys per naktį sienas gręžiantys kaimynai, ką tik nuplautą mašiną apšikę paukščiai, sniegas gegužės mėnesį ir niekaip neužsičiaupianti bambeklė bobulytė autobuse.
Viskas prasideda nekaltai. Padėsiu vieną užverstą kortą. Va šitaip. Tu irgi padėjai? Gerai. Padėsiu kitą kortą – ji leidžia man pasiimti vieną kortą ir sunaikinti tavo kortą. Ups. Padėjai kortą? Gerai. Padėsiu kitą kortą. Ši turi keturis erdvėlaivius ir gali perkelti taviškę į šoną. Bet aš geriau perkelsiu saviškę, tą, kur sunaikino tavo kortą, ir kurios simbolį ką tik uždengiau. Kadangi jis vėl tapo matomas, galiu sunaikinti dar vieną tavo kortą. Ups.
Ir čia tik pradžia. Žaidimui įsibėgėjus pradeda riedėti tokie sniego kamuoliai, kad kartais tiesiog nebelieka jėgų nė keiktis.
Turbūt jau supratai, kad Starfighter yra piktas žaidimas. Kitaip ir negali būti, kai tavo tikslas – sunaikinti priešininko erdvėlaivį. Žaidėjai pakaitomis dėlioja kortas, kol vienas nusprendžia pasuoti. Kitas žaidėjas turi laisvę susidėti likusias kortas kaip tinkamas, o pasavusiam atitenka teisė pastumti savo erdvėlaivį per vieną sektorių į kairę ar į dešinę. Kadangi kortų niekada nėra daug, visos lentos neužkrausi, todėl galimybė pastumti savo laivą gali būti kertinė siekiant užpulti ar sėkmingai apsiginti. Tačiau privalai rasti tinkamiausią momentą, nepamiršti pasirūpinti kortomis kitam raundui ir neprarasti per daug gyvybių. O šios baigiasi greitai ir nepastebimai.
Prasidėjus kovai, kiekvienas sektorius priešais esančiam sektoriui padaro tiek žalos, kiek jame matoma mažų kovinių erdvėlaivių. Kiekvienas erdvėlaivis – tarsi kortos gyvybė. Visus numušus, nukrenta korta, jei kažkas atsidengia ir tampa matomas naujas simbolis – jis aktyvuojasi. Ir vėl viskas prasideda iš pradžių! Aaaaaa!
Gerai, dabar ramiai. Starfighter yra nežmoniškai įdomus žaidimas. Jo tema niekam nerūpi ir niekada nerūpės, viskas čia sukasi tik apie kortas ir kaip tavo karantino išvarginta galva sugebės jas kombinuoti. Žaidimo metu tenka išspręsti krūvą problemų, įvertinti kalną variantų ir stebėti, kaip vienas ar du sėkmingi varžovo veiksmai paverčia tavo pastangas niekais. Kiekvienas, kiekvienas, kiekvienas veiksmas yra skirtas reaguoti į tai, ką daro varžovas. Viso žaidimo metu tvyro nežmoniška dinamika ir įtampa. Kartais nori atsakyti į varžovo žingsnius, kartais turėti iniciatyvą savo rankose. O kartais abu tiesiog skęstat susikurtam chaose, už kurį esat visiškai, šimtu procentų atsakingi patys.
Tai piktas žaidimas. Kiekviena korta ir kiekvienas simbolis, kiekvienas veiksmas gali ir turi stiprinti tavo pozicijas ir griauti priešininko įtvirtinimus. Taikos čia nebus. Todėl žaiskite atsakingai. Ypač šiomis dienomis. Galite laimėti, tačiau ne kiekviena pergalė garantuoja maloniai praleistą vakarą. Nėra malonu, kai varžovas vieną po kitos mėto lauk tavo kortas. Tada kyla vienintelis noras – atsilyginti tam šūdžiui. Ne taip pat, o dar blogiau, dar baisiau padaryti!
Aš nekenčiu Starfighter. Iš visos širdies nekenčiu. Už tai, kad šlykštus. Už tai, kad pamaiva. Už tai, kad negaliu paleisti. Už tai, kad paprastoj kortų kaladėj slepiasi Pandoros skrynia. Už tai, kad gundo. Ar mes kada nors išsiskirsim? Abejoju.
