Dauguma mėgstamiausių stalo žaidimų man kelia stresą ir nuovargį. Šešios ar septynios valandos diplomatijos ir manipuliacijos “Game of Thrones”, karšta ir įtempta Šaltojo karo simuliacija “Twilight Struggle”, efektyviausių ir labiausiai optimizuotų ėjimų paieškos “Brass Birmingham” ar ilga geriausių kombinacijų paieška žaidžiant apgaulingai mielą “Arborea”. Nesupraskit klaidingai, geras šitas stresas ir nuovargis toks nekamuoja. Tiesiog kartais nėra jėgų žaidimą-milžiną ant stalo dėlioti. Žiūri į tą dėžę lentynoje, kraipai galvą, skaičiuoji likusias laisvas vakaro valandas ir svarstai, kad norėtum kaip ir, bet gal tiek to, gal kitą kartą. Tada gal dar kitą, ir dar kitą, kol supranti, kad jau geri metai ar dveji praėjo, o tas žaidimas lentyną paliko tik tada, kai joje dulkes nuvalyti reikėjo.
Lacuna tiek nedulkės. Garbės žodis. Dažnai juo nesimėtau, tačiau šį kartą galiu sau leisti. Kodėl? Atsakyti gana paprasta. Tai ne vien geras žaidimas, kurio paprastas taisykles galima paaiškinti per minutę, o sužaisti per dešimt. Ne vien gražūs komponentai, puošiantys stalą. Ir ne vien didelė įvairovė taktinių sprendimų, kuriuos ne taip paprasta numatyti iš anksto. Lacuna yra labiau poilsis, o ne žaidimas. Tai vieta, kur nuklysta po darbų pavargusios mintys, savotiška meditacija, nereikalaujanti daug pastangų, atgaivinanti ir raminanti.
Lacuna įsigijau gana netikėtai. Žaidimo nebuvo mano norų sąraše ar laukiamiausių tope. Patyliukais ir veik nepastebimai įsiropštė į kasdienį interneto srautą. Vieną, antrą kartą sušmėžavo ekrane, neryškiai, neįkyriai, ne reklamiškai. Kelios rekomendacijos, keli trumpi aprašymai, viena kita nuotrauka. Tiek užteko, kad kažkurį trečiadienį atsidurčiau prie stalo žaidimų parduotuvės kasos su paprastu klausimu: Lacuna turit?
Žaidimas – patrauklus ir šiek tiek paslaptingas. Gana didelė cilindro formos dėžutė, išpuošta blizgiu ir ryškiomis gėlėmis. Iš pirmo žvilgsnio net nepasakytum, kad tai žaidimas. Ant mano stalo jį mačiusiems žmonėms į galvą šaudavo tai burtai, tai magija, tai astrologija ar astronomija. Kažkas, kas žadina smalsumą ir balansuoja ant realybės ir pramano ribos.
Komponentai tą įspūdį tik sustiprina. Prieš pradedant žaisti iš to cilindro turi išsitraukti specialiai paruoštą stalo užtiesalą, kuris tik sustiprina įspūdį, jog netrukus vyks kažkas okultiško, nežemiško, gal truputėlį kvailo. Kiekvienas žaidėjas pasiima metalines žaidimo figūrėles. Aukso ir sidabro spalvų. Gana kuklu, tačiau ryšku, svaru ir apčiuopiama. O tada iš cilindro vieną po kito ant užtiesalo reikia išbarstyti gėlių žiedus. Žaidimas prasideda.
Jo tipas – dviems žaidėjams skirtas abstraktas. Kaip kokie šachmatai, šaškės ar Azulas. Ant užtiesalo padrikai pabyra keturiasdešimt devyni gėlių žiedai – po septynis septynių skirtingų spalvų. Tuomet kiekvienas žaidėjas paeiliui deda po vieną savo figūrėlę taip, kad ji būtų ant nepertraukiamos tiesios linijos tarp dviejų vienodų žiedų ir juos abu pasiima. Kai abu žaidėjai sudeda visas savo figūrėles, ant stalo likę žiedai padalinami žaidėjams pagal tai, kurio iš jų figūrėlė yra arčiausiai gėlės žiedo. Po šių dalybų žaidimas baigiasi. Jei pavyko surinkti keturis ar daugiau vienos spalvos žiedų, laimi tašką. Laimi žaidėjas, surinkęs daugiau taškų.
Pirmą vakarą su žmona sužaidėm penkias ar šešias Lacuna partijas. Žaisdami valgėm vakarienę, žiūrėjom televizorių, plepėjom apie prabėgusią dieną ir praėjusią savaitę. Karts nuo karto palinkdavom virš stalo, kai reikėdavo minutę kitą pagalvoti, kur padėti savo figūrėlę. Nors žaidimo taisyklės paprastos, jame taip pat yra ir nemažai taktinės gelmės. Kadangi turi tik šešias figūrėles, jas dėti turi apgalvotai. Nori ir žiedų pasiimti, ir varžovui kelią užkirsti ir patį geriausią kampą žaidimo pabaigai okupuoti. Kuo daugiau žaidi, tuo didesnis ir gilesnis imasi rodytis tas užtiesalas ant stalo, tuo svarbesnis kiekvienas ėjimas.
Tačiau sunkus – niekada. Iš dalies dėl to, kad žaidžiant neužsidarai galvoj, negromuliuoji krūvos strategijų ir nebandai perskaityti varžovo planų, kuriuos ir taip gali gana lengvai numatyti. Užtenka kelių žvilgsnių, kad įvertintum situaciją ant stalo, o sprendimas, kur dėti savo figūrėlę, kur varžovas turi persvarą, o kur ją įgyti galėtum pats.
Žaidimas bėga taip greit, kad nė nepajunti. Apsidairai tik, kad paskutinė figūrėlė teliko, kad vietų jai ant stalo daugybė, kad nelabai žinai, kur geriausia dėti. Bet padedi vis viena. O tada susirenki likusias tau priklausančias gėles, paskaičiuoji taškus, pasiruoši naujai partijai ir pradedi iš naujo.
Lacuna man primena tylią ir giedrą vasaros naktį, kai stovi užvertęs galvą į žvaigždėm nusagstytą juodą skraistę virš galvos ir leidi mintims klaidžioti, kur tik šios užsigeidžia. Pasijauti mažytis toks, nereikšmingas ir kartu pats svarbiausias pasaulyje, kurio neatskiriama dalis esi.
