Kažkurią dieną perskaičiau vieno bičiulio mintį, kad žaidimuose nebėra nieko naujo. Velniai griebtų, jis visiškai teisus. Jei valandėlei prisėdęs pagalvotum, kokį stalo žaidimą būtų galima sukurti, o tada gerai paieškotum, tai greitai rastum savo genialią idėją kito žmogaus jau kadais įgyvendintą.
Stalo žaidimų kūrėjai nesibodi pasiskolinti vienas iš kito gerai veikiančias idėjas ir žaidimų mechanizmus. Vieni perimtus elementus bando patobulinti, netikėtai ir dar nematytai sujungti vieną su kitu, pakeisti taisykles taip, kad žaidimas taptų įdomesnis, dinamiškesnis, labiau įtraukiantis. Kiti labai nesivargina ir nesikankina. Kam keisti tai, kas ir taip veikia. Užtenka pasiimti gerai veikiantį žaidimą, truputį pakeisti jo temą, padaryti naują dėžutę ir pirmyn. Dažnai tokią melžyklą įsteigia ir patys populiarių žaidimų leidėjai. Garsūs trimitai ir fanfaros pasitinka jų naujus žaidimus, kuriuose naujovės apsiriboja dviem sakiniais taisyklėse, žaidėjų skaičiumi ar “nauju variantu”.
“Cross Clues” net nelabai varginasi apsimetinėti, kad išgalvojo naują žanrą ar kapitaliai remontuoja kokį seną ir jau išsikvėpusį. Žaidimas neapsimetinėdamas praneša, kad yra apie making connections between clues. Žinote, kiek yra tokių žaidimų? Daug. Labai daug. Apie svajones, apie sapnus, apie planetas, apie Amsterdamą, apie bibliotekas, apie šnipus, apie ką tik nori. Lyg nuo to, kiek įsjausi, pasikeis pats žaidimas.
Atsisėdus prie ant stalo išdėliotų “Cross Clues” kortelių, nelabai kada spėji pagalvot apie jokias temas, kurių galėtų trūkti. Viskas, ko nori, kuo greičiau sugalvoti vieno žodžio užuominą, kuri sujungtų du žodžius ir taip uždengtų sankirtos vietą. Kuo daugiau pavyks uždengti, tuo geriau pasirodys visi žaidėjai ir tuo labiau bus galės paskui visiems girtis.
Paprasta, taip? Ir gerai pažįstama. Pavyzdžiui, dūmai. Jei pasakyčiau, kad aukščiau esančiam paveikslėlyje yra du šitam raktažodžiui tinkantys žodžiai, turbūt nereikėtų ilgai jų ieškoti. Gal net kiek per lengva, girdžiu dvejonę ir šiokį tokį nepasitikėjimą mano žodžiu. Dar girdžiu, kaip žvalgotės į savo lentynas, kuriose galbūt stovi Dixitas, Codenames ar koks kitas panašaus žanro žaidimas.
Mano kuklia nuomone, “Cross Clues” jiems visiems nušluosto nosis. Ar neerzina, kai žaidžiant “vakarėlių” žaidimą, reikia laukti savo eilės? Arba jei žaidimo grupėje yra ta viena pora, kuri būtinai turi laikytis kartu ir negali vienas kitam kenkti, todėl būtinai padarys viską, kad laimėtų abu, net jei žaidime nugalėtojas gali būti tik vienas? Arba kai prisijungia keli vienas kitą puikiai pažįstantys draugai, kurie nuolat susižvalgo ir iš pusės žodžio supranta vienas kito užuominas. O tada pastatę akis klausia, kaip čia niekas kitas neatsakė, juk taip akivaizdu buvo.
“Cross Clues” šitoms nesąmonėms sako tvirtą ne! Čia žaidžiat kaip viena komanda, žaidžiat visi kartu ir vienu metu, kiekvienas yra svarbi žaidimo ir komandos dalis norint pasiekti tobulą rezultatą, viena kažkurio žaidėjo klaida dar nereiškia, kad pralaimėjom. O jei ir taip, tai koks skirtumas? Cross Clues trunka taip trumpai, kad tuojau pat galima kartoti ir bandyti pagerinti savo rezultatą.
Pabaigai turbūt reikia pakalbėti apie žaidimo minusus. Gal galėtų kažkiek greičiau išsidėlioti. Na ir pažaidę galit susinervinti, kad dabar reikės ieškoti, kam kitus panašaus pobūdžio žaidimus atiduoti, nes nuo dabar tik dulkes rinks.
